
Šios dienos apžvalga skirta vienam straipsniui, kurį Kalėdų proga išspausdino žurnalas the Economist. Straipsnis pavadinimu „Nupešti flamingą“ detaliai, sakyčiau chronologiškai, apžvelgia kulinarinių knygų evoliuciją. Čia leidžiu sau pateikti keletą straipsnio minčių ir ištraukų.
Pasirodo, pirma Vakarų kulinarinė knyga “De re coquinara” pasirodė prieš 1600 metų. Ją parašė tūlas Apcius, kuris, pasak legendos, nusinuodijo, kai sužinojo, jog daugiau negalės sau leistis mėgautis gurmanišku maistu. Knygą sudarė romėnų ir graikų receptų miksas. Buvo aiškinama, kaip pagaminti flamingą ir strutį, siūloma beveik visur dėti medų ir pateikiamos rekomendacijos, kaip pagaminti maistą iš pasenusių produktų, kad niekas neįtartų.
Ilgą laiką kulinarinės knygos procesą aprašinėjo tik bendrais bruožais be tokių detalių kaip laikas ar temperatūra, o receptai nebuvo sugrupuoti –po pyrago galėjo sekti avienos troškinio aprašymas ir pan.
„Dominuojantis Renesanso knygų bruožas buvo tvarka. Knygose buvo pateikiami receptai ir namų ruošos patarimai. Buvo manoma, jog gerai padarytas patiekalas, tvarkingas sandėliukas ir išauklėti vaikai buvo lygiaverčiai svarbūs Dievo akyse. 16-to amžiaus Rusijos knyga „Domostroi“ pateikė patarimų kaip gaminti ropes ir lupti tarnus.“
Kulinarinės knygos buvo stebėtinai atsparios istorijos posūkiams: Reformacijai, Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms ir t.t. Viena prancūziška kulinarinė knyga prie istorijos konjunktūros prisitaikė tik naujuose leidiniuose keisdama pavadinimą iš “Le Cuisinier Imperial” į „Le Cuisinier Royal“, tada į “Le Cuisinier National” ir vėl atgal į “Le Cuisinier Imperial”.
Kulinarinių patarimų revoliucija įvyko 1850 metais, kai pasirodė Isabella Beeton knyga „Namų ruošos vadybos knyga“. Kiekvienas receptas joje pirmą kartą prasidėjo produktų sąrašu. Taip pat buvo pateikiama informacija keliems žmonėms skirti produktų kiekiai.
„Amerikečiai ir britai, tai dvi didžios kulinarinių rašytojų tautos, tačiau tai ne tas pats kas būti didžių virėjų tautomis. Būtent todėl, kad abi tautos negali pasigirti nuosekliomis, pasigėrėjimo vertomis tradicinėmis virtuvėmis, virėjams labai reikia konsultacijų..“
„Indų kulinarinės knygos yra aiškiai orientuotos į moteris. 1978 metais leistoje kulinarinėje knygoje, kurią parėmė aliejaus kepimui gamintojas Dalda, buvo detaliau apibrėžta kokios moterys turimos omenyje. „Po vedybų jums atsiveria perspektyva tapti kulinare, drauge, ir žmona savo vyrui ir konkuruoti su jo prisiminimais apie jo motinos naminį maistą“.
Visas straipsnis anglų kalba čia.
Iliustracija Mary Evans
{ 7 } Comments
Vygantai, aciu kad pasidalinai puikiu straipsniu!
Apie indus pasakyta beveik žodis žodin taip, kaip mums per vieną vakarienę apie savo žmoną pasakojo indas. Žmona turi būti antra mama, o su mama labai sunku konkuruoti
oi geras :)))) Pralinksmino ta paskutinė citata apie vedusių moterų kulinarines galimybes :))) Ačiū Vygantui už info, labai įdomu indeed
Įdomus straipsnis, patiko
POP’as lakoniškas
Matyt reikės įdėti kokį patiko/nepatiko mygelį 
Taigi straipsnis labai įdomus, parodantis kulinarinių knygų (ką bėje googlas į lietuvių kalbą verčia kaip “kucharską”) evoliuciją. To nežinojau. Beto, kaip tik vakar baigiau skaityti “Skonio fiziologiją” - irgi toks istorinis rakursas.
Dar įdomu palyginti LT su UK. Jei Londone 1850 išleista knyga su smulkiais ir tiksliais kiekiais, tai lietuviškoje 1911 metais išleistoje Lazdynų Pelėdos “Šeimininkėms vadovėlis” receptai pateikiami tokie gan bendri - viskas matuojama gorčiais ir pan. Beigi visas skyrius apie visokius suskius, blusas ir kitas ligas bei kiti buitinio pobūdžio pamokymai. “Gaspadinystės knyga” išleista 1927 metais apsiriboja jau tik patiekalais, bet produktų sąrašas su tiksliais kiekiais dar nepateikiamas.
Žodžiu esu dėkingas už įdomią nuorodą
Pas mus, kiek žinau, ir Barokas kokius 150 metelių vėlavo. Na bet kainomis likusius prisivysime greičiau
Parašykite komentarą