Šio restorano įvertinimas galėtų prasidėti maždaug taip - „Pobūviams ir įvairioms šeimyninėms šventėms gražioje vietoje prie upės išnuomojama pokylių salė ir viešbutis“. „Pas Ramazį“ turi svečių namus su pirtimi, kur kambarius galima išsinuomuoti kad ir valandai, o visa ši informacija surašyta meniu gale. Turi jis didelėmis nuotraukomis papuoštą meniu, tuo man primindamas blogą atostogų patirtį Viduržemio regione, kur nuotraukų gausa ir jų grožis visada yra tiesiogiai atvirkščiai proporcingas maisto kokybei. Ir dar, jei į restoraną užsuksite savaitgalio pavakare, tikėtina, jog jūsų kaimynai bus keli galingo stoto rusakalbiai, pasipuošę didesniu nei derėtų vyrui aukso dirbinių kiekiu ir garsiai aptariantys savo reikalus. Taip, visa tai gali būti panaudota apibūdinant gruzinų Vilniaus restoraną „Pas Ramazį“. Tačiau…. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, maitinimo įstaiga turi atlikti savo pagrindinę paskirtį t.y., gerai maitinti. O jie maitina tikrai neblogai. Todėl apsidžiaugiu gavęs kvietimą penktadienio vakarienei. Buvau čia lygiai prieš metus – patikrinsiu ar niekas nepasikeitė.
Kaukazietiškas, o ypač gruziniškas maistas pas mus itin populiarus. Nors pastaruoju metu jis konkuruoja su pica, kebabais ir kinų virtuve, tarp vyresnės kartos žmonių šašlykas populiarumu gali prilygti cepelinams. Buvusioje TSRS gruzinai simbolizavo apsukrumą ir sėkmę, kuri asocijavosi su nedarbinėmis pajamomis ir juodomis volgomis (jauniesiems skaitytojams – toks tarybinio limuzino modelis). Atsimenu juos su kepurėmis-aerodromais Vilniaus turguje prekiaujančius gvazdikais ir arbūzais. Laikai pasikeitė. Gruzinai nebėra geidžiamiausi jaunikiai, o pati šalis, ekonomiškai gyvenanti gerokai prasčiau nei Lietuva, iš mūsų mokosi demokratijos ir integracijos į Europos sąjungą paslapčių. Tačiau sena meilė nerūdija – gruziniškas maistas labai populiarus iki šiol.
„Pas Ramazį“ yra Vilniaus miškuose prie Neries upės. Tai viena iš tų vietų, kur gamta galima mėgautis esant miške. Jei norite sėdėti lauke (staliukai tik 4) – siūlau, ypač savaitgaliais, rezervuoti ši anksto.
Restorane populiariausi šašlykai ir chačapuri – gruziniški pyragėliai su sūrio arba sūrio ir žalumynų įdaru. Kiek žinau, jie būna 2 tipų – purūs, kaip pyragas (tokius vaikystėje valgiau Maskvoje Arbate esančiame restorane „Rioni“) ir panašūs į picą su įdaru. „Pas Ramazį“ pastarieji. Jų galite gauti 2 rūšių – imeretiniškai – tik su sūriu (21 Lt) arba tiesiog chačapuri. Į šiuos įdėta daug įvairių prieskoninių žalumynų – peletrūno (jie vadina tarchūnu), kalendros (jie vadina kinza), petražolių, baziliko ir t.t. Pats sūris ir ten ir ten yra baltas, spėju, brinza. Patiekalas yra skyrelyje „Pagrindiniai“. Jis labai sotus, todėl antro, kaip ir nereikia. Siūlau chačapuri valgyti su charčo sriuba (14 Lt), kuri, nors ir verdama iš avienos, yra tikrai skani ir soti. Tik paprašykite, kad sriubą ir chačapurį atneštų kartu, nes pastarųjų, dėl jų populiarumo teks palūkėti. Mes dar užsisakėme liuliakebabų (25 Lt) iš avienos. Susukti į lavašą, jie patiekiami su marinuotais svogūnais, marinuotomis morkomis, pomidorais, agurkais ir marinuotu čili pipiriuku. Pats kebabas sultingas ir skanus, bet štai į pirktinį lavašą jo sukti nereikėtų. Nežinau kodėl, tačiau visas mano iki šiol Lietuvoje pirktas lavašas turi pasenusios duonos skonį. Ir šis, ne išimtis. Lavašą atperka tkemali padažas (8 Lt). Jis padarytas iš specialių kaukazietiškų slyvučių su prieskoniais. Padavėja dievagojosi, jog jis gaminamas restorane. Porcijos buvo didelės, todėl deserto neėmėme.
Išvada. Nebloga užeiga pirmai pažinčiai su gruzinų virtuve ir geram laiko praleidimui gamtoje savaitgalio pavakare.“Pas Ramazį”
Vilnius, Lizdeikos g. 10 (pakeliui į Valakupius)
tel. 8 (5) 2105310
Vakarienė 2: 80-100 Lt
{ 5 } Comments
chacapurius geriausiai valgyti zinoma gruzijoje (tik ne oro uoste). po 3-4d. i juos net ziureti nenoti, nes savikaina ju yra apie 1-2 Lt. ir visur ju pilna. ivairiausiu ju buna priklausomai nuo regiono. taip pat skirtumai yra ir tesloje - vieni puna apvalus, kiti kvadratiniai/trikampiai is sluoksniuotos teslos. dar vienas ypatumas - kai kur chacapuriu idaras yra is pupeliu - arba lobio - nors tikrasis lobio yra pupeliu srebalas.
Čia viršutinėj nuotraukoj chačapūris? Atrodo labai skaniai. Aš pamenu kažkokiam Lenkijos kabake užsisakęs chačapūrį gavau didelį apvalų bulkos gabalą su trupučio sūrio ant viršaus per vidurį :\
Tai, viršuje chačapuri. Toks 20 cm purus blynas viduje pilnas sūrio. Tikrai skanu.
Tiesiog netyčia užsukau į Jūsų puslapį ir pamačiau mane labai dominančią temą - “Gruzinišką virtuvę”. Visų pirma, norėčiau paprieštarauti straipsnio autoriui ir užginčyti tai, kad restoranas “pas Ramazį” visai nebloga vieta pavalgyti. Pernai buvau pačioje Gruzijoje - maistas fantastiškas, pradedant nuo khinkali, šašlykais ir baigiant didele gausa įvairiausių vaisių. Tai kas patiekiama “Pas Ramazį” toli gražu neatitinka tos maisto kokybės ir tuo labiau gruziniškos dvasios, kuria plėvesuoja Gruziniška virtuvė. Vien tik įėjus į taip vadinamą “restoraną” norisi apsisukti ir keliauti kur nors kitur, nes aplinka ir lankytojai tikrai nežavi.
Be to, norint sužinoti ką reiškia Gruziniška virtuvė Lietuvoje yra labai sunku. Čia nėra nei vieno restorano, kuris tiektų kokybišką Gruzinišką maistą, nei Svirnių malūnas, nei pas Ramazį ir pan.. Tikiuosi, kad investuotojai atkreips dėmesį į šios nišos užpildymą ir tada lietuvaičiai niekada nebuvę Gruzijoje tikrai sužinos ką reiškia Kaukazietiškas maistas.
Autentika labai slidus dalykas. Tikiu, kad du gruzinai šalia gali turėti visiškkai skirtingą nomonę apie tą patį patiekalą. Aš tikriausiai ir mozarella’os nevalgyčiau Lietuvoje, nes Italijoje ji daug skanesnė ir autentiškesnė. Bet ne gi visi gali nuvažiuoti į Italiją. Manau didžioji dalis lietuvaičių nesivargina ieškodami autentikos (gaila). Tiesiog geresnio, nei vidutinis, maisto už priimtiną kainą. Net ir tokios tampa vis sunkia rasti. Nesakau, kad šis restoranas yra autentiškas ar pan. Paprasčiausiai manau, jog jis turi skanių patiekalų ir todėl čia galima užsukti.
Parašykite komentarą