
Prieš gerą mėnesį rašiau apie kulinarinį pajūrį. Šiandien pribrendau brūkštelėti antrą dalį.
Vakarienė man niekada nesibaigia tol, kol mano lėkštėje neatsiranda kas nors saldaus. Pakėlę malonumo kartelę vakariene „Skandale“, nebegalime jos nuleisti ir deserto atžvilgiu. Einame į išbandytą deserto vietą - viešbutyje „Navalis“ esančią kavinę. Manau, jog Lietuvoje nėra daug gerų vietų, kur neskubėdamas prie puikios kavos ar geros arbatos malonioje aplinkoje galėtum sušlamšti lėtai pasigardžiuodamas suvalgyti mažą saldų kūrinėlį iš tešlos, uogų, ledų, padažo ir dar bala žino ko, bet labai skanaus.
„Navalio“ desertus rekomendavo viena ilgą laiką Klaipėdoje gyvenusi anykštėnė. Kelis kartus ten valgiau šokolado putėsius su balo šokolado ir aviečių padažu, todėl nustembu, kai atėjęs šį kartą deserto nerandu meniu. Kadangi atėjome ir išeiti nenorime - renkamės iš to kas yra. Desertų sąrašas nedidelis, todėl po trumpų derybų „ar duosi man paragauti savo“ (nes abu norime to paties deserto) užsisakome „Šefo trio (12 Lt)“ ir „Panna Cotta su miško uogų ir raudono vyno padažu (9 Lt)“
„Šefo trio tai lėkštėje išdėliotos trys nedidelės saldžios salelės – plikytas pyragaitis su varškės įdaru, šiltas kriaušių pyragas ir graikinių riešutų ledai. Visas desertas,ypač plikytas pyragaitis ir graikiniai ledai, buvo labai subalansuotas. Apskritai, padvelkė haute cuisine, kur skirtingos patiekalo dalys papildo vieną kitą. Taip ryškų naminių (įtarimą vėliau patvirtinimo padavėja) ledų skonis dera su beveik nesaldžiu pyragaičiu. Panna Cotta - geras lengvo deserto pavyzdys, nors savo skonio potyriais ir paprastesnis nei „Šefo trio“. Apibendrinant. Nors meniu keitimas ir įneša siurprizų (būtų puiku, jei sugrąžintų šokoladinius putėsius), tačiau „Navalis“ į desertus žiūri rimtai.
Kažkada perskaičiau kulinarijos metro Arūno Oželio frazę, jog „restoranui svarbūs 3 dalykai – vieta, vieta, vieta“. Tačiau mūsų Lietuvėlėje esama vietų, į kurias važiuoti reikia specialiai. O nuvažiavus norisi sugrįžti vėl. Tokia vieta yra Ventės rage esantis viešbutis-restoranas „Šturmų švyturys“ [www]. Jei skaitote Verslo žinias, tikriausiai žinote, jog penktadienio priede „Savaitgalis“ jie vertina įvarius restoranus ir suteikinėja jiems reitingus. Aukščiausias galimas reitingas yra 25 ir jis suteiktas vieninteliam, prieš beveik metus į vertintam „Šturmų švyturiui“ . Psichologai sako, jog 99% mūsų nuomonės apie daiktus ir reiškinius įtakoja autoritetingi šaltiniai, o kadangi esu pajūryje ir noriu šviežios žuvies, važiuoju tiesiai ten. Draugai patarė staliuką užsirezervuoti telefonu. Tą padarau ir atvažiavęs suprantu, jog ne be reikalo.
„Šturmų švyturys“ yra žuvies restoranas. Tačiau kokie vaizdiniai iškyla prieš jus, kai kalbame apie žuvies retoraną. Pakeliavę po Viduržemį greičiausiai įsivaizduoja restoraną uoste su atvira terasa ir dideliu šviežių žuvų, moliuskų, krabų ir dar bala žino ko prikrautu vitrininiu šaldytuvu. Tie, kurie žiūri kelionių arba kulinarijos kanalus per TV, matė, kaip meistriškai imama kokia šviežia dorada, tuno ar kardžuvės gabalas, kuris meistriškai iškepamas keptuvėje ar griliuje. Visa tai atrodo įspūdingai ir labai skaniai, tačiau nevisiškai lietuviškai. Jei paprašyčiau įsivaizduoti žodžių junginį lietuviškas + žuvies restoranas, vaizduotė tikriausiai pieštų didelį katilą žuvienės, silkės salotas ir porą ant sienos pakabintų tautinės buities rakandų. Šis restoranas atitinka tokį įsivaizdavimą, tačiau pakelia jį iki kitokio prabangaus paprastumo (anot Verslo žinių) lygio. Aplinkoje vyrauja žydrai mėlynos spalvos ir šviesios, natūralaus medžio sienos. Įvairūs variniai rakandai, džiovintos gėlės ir senos žvejų nuotraukos nuteikia jaukiai. Jautiesi tarsi svečiuotumeisi pas Kuršių žvejus sodyboje. Apie interjerą tiek rašau todėl, jog būtent tokia aplinka, po maisto žinoma, turį įtakos tokiam fenomenaliam restorano populiarumui. Čia tiesiog gera. Tačiau apie maistą.
Restoranas neturi pastovaus meniu, nes pagrindinis patiekalas visada yra tą rytą sugauta šviežia marių žuvis. Tai, kas tą dieną siūloma, kreida surašyta šalia šviežios žuvies šaldytuvo esančioje lentoje. Pagrindinis restorano patiekalas – šviežiai ant atviros ugnies kepta žuvis su keptomis daržovėmis. Kaina priklauso nuo žuvies ir svyruoja 8-12 lt ribose už 100 gr. Kadangi labai alkani nebuvome, žuvies nevalgėme. Užtai ragavome kito firminio restorano patiekalo – žuvienės (12 lt). Patiekus žuvienę ant stalo, šeimininkė nuo laužo atneša ir į žuvienę užgesina nedidelį nuodėgulį bei įpila šlakelį degtinės. Jei restorane būsite pirmą kartą, prieš užgesinant sugalvokite norą. Jei noras neišsipildys per 2 savaites, teks apsilankyti dar kartą. Pati žuvienė švelni ir skani, tačiau ypač noriu paminėti prie jos patiekiamą duonos užtepą. Žinia, žuvienė skysta sriuba, tad norint ja bent šiek tiek pasisotinti, reikia ją valgyti su kažkuo. Tas kažkas yra skrudinta balta duona (nors galėjo būti ir be sezamo – vienintelis mažas trūkumas) ir prie jos patiekiamas burnoje tirpstantis užtepas pagamintas iš sviesto ir valytų žuvies riebalų.
Antram nutariame paimti šaltą užkandą. Apsistojame ties „Šamo auselėmis“ (žuvies koldūnai, 9 Lt) ir nėgės užkanda (22 lt). Kai priėjusios padavėjos paklausiu, kas tai per užkanda, išgirstu štai tokį atsakymą „silpnai karštai rūkyta nėgė su putpelių kiaušiniais ir burokėlių karpačio“. Dar nežinau, kas tas restorano karpačio, bet įspūdį daro. Dar labiau įspūdį daro pats patiekalas. Nėgė – tai riebi žuvis, lengvai parūkius (retoranas tai daro pats) jos riebalai suformuoja drebučius, kurie maloniai tirpsta burnoje. Visa tai patiekta su labai plonai supjaustytais apvirtais burokėliais. Dieviška. Jei Verslo žinių korespondentai važiuotų 300 km dėl žuvienės, aš tai daryčiau dėl nėgės užkandos.
Viešbutis „Navalis“
H. Mano g. 23
Tel. +370 46 40 42 02
Desertai – 10-15 Lt
Restoranas „Šturmų švyturys“
Ventės Ragas
Tel. +370 650 90139
info@sturmusvyturys.lt
Pietūs dviems – 100-150 Lt
{ 9 } Comments
Dėl Šturmų švyturio pritariu visu 100%! Buvau ten praėjusią vasarą, valgėm daug ko- ir šamienę (tą kartą žuvienė buvo iš šamo)- su visais Vyganto aprašytais ritualais, ir koldūnus su šamu, ir žuvies dešreles, bei dar kažkokią užkandą. Net kava ten nepaprastai skani! Aplinka nors ir “medinė”, bet tikrai turi šarmo ir nė iš tolo neprimena daugumos pigių “restoranų”, orientuotų į “lietuvišką virtuvę” (nors tikroji lietuviška virtuvė tikrai daugiau negu cepelinai ar vėdarai…), interjerų. Vis audžiu mintį sugrįžti ten, kai būsiu vakarų Lietuvoje.
Navalyje desertų neragavau, bet plikytas pyragaitis su varškės kremu patraukė mano dėmesį…
Ypač skanūs buvo naminiai ledai su gr. riešutais. Net užsimaniau pabandyti pasidaryti. Gal kas darėte ledus be ledų mašinos?
Seniai norejau pabandyti, bet atbaido sudetingas procesas. Bent taip atrodo, kad baisiai sudetinga. Mano megstamoje Giorgio Locatelli knygoje yra labai issamus receptas kaip gaminti ledus. Ledu gaminimo paslapciu savo restorane jie mokesi is Angelo Corvitto, italo gyvenancio Ispanijoje. Kas ispaniskai skaito, gali pasistudijuoti ‘Los secretos del helado’

Griztant prie ledu gaminimo paslapciu - Giorgio naudoja keliu rusiu cukru, sveria kiausiniu trynius :O Ar vis dar reiktu recepto?
dar prie ruskiu, neatsimenu kokioje knygoje (lyg ir prieistorinis “Seimininkes vadovas”) teko perskaityti ir isbandyti toki metoda: reikia metalinio indo (atsimenu, pakako tuscios kavos skardines), rupius druskos ir sniego/smulkinto ledo,
supili ledu mase (tikrai buvo ir cukrus, ir tryniai, ir vanile, etc.,) i inda, padarai indo formos “kiauryme”, priberi pora trejeta sauju druskos i kiauryme, istatai inda ir …. greitai suki ji (zinoma, jis turi buti sukonstruotas taip, kad butu galima “isvystyti dideli greiti”)
detales pasimirso, nes tai buvo pries ~ 25m., bet tikrai pavyko
taciau tada saldikliuose budavo -4C, siuolaikiniuose saldytuvuose - -18C ir zemiau, tad tikriausiai pakatu ledu mase ideti ten ir ijungti “turbo” rezima
bent jau vaisiu serbetas (pvz. su jogurto pagrindu) tikrai gautusi
Labai išsamiai ir vaizdžiai aprašyti patiekalai, įdomu buvo skaityti, nors pati esu iš pajūrio
Reiks ten apsilankyti…
Šturmų Švytury visada reikia rezervuotis vietas. Kiek užsukdavom važiuodami pro šalį, vis nebūdavo vietos. Nors gyvenu Klaipėdoje, šviežios žuvies reikia gerokai paieškoti.
dziugu kad pasiseke ten gerai pavalgyti. nes aptarnavimas ten klaikus ir daugiu vien del jo negrisiu..ar ispindejo jie -nzn? bet su tokiu aptarnavimu zmoniu nebeprisikvies
pora kartu buvom “sturmu svytury” ir, kaip ne keista, nei karto nerezervave vietu puikiai pavalgeme. ragavome ir stebuklingos zuvienes ir kolduniuku. paskutini karta susigundeme paskanauti krosnyje kepto samo. skanumelis
zuvis buvo ruosiama prie musu akiu. turbut pastebejote salia krosnies stovinti stala nukrauta darzovemis, rakandais ir t.t. vireja ceskina peiliais, sparagsi malkos, kvapai dieviski… nesuprantu kodel kazkas skundziasi aptarnavimu. mes jautemes tikrai laukiami… o jau apie musu vaika tai sukosi visi kaip bitutes: gal sriubytes, gal zuvytes, ar zaisliuku ir .t.t ir vardus atisimine, nors po paskutinio apsilankymo buvo geras menuo praejes…
Buvau ten karta pries du metus. Kainos beprotiskai aukstos. Valgiau tik zuviene uz 14 litu berods. Normali zuviene, bet tokia namie lengvai ir pats gali pasidaryt. Butautu dvaro alaus litras kur dabar apie 7 litus parduotuvese kainuoja ten kainavo 18 litu. O jei zuvies kainos uz 100 gr po 14 ir daugiau litu - tai ne nepirkau.
Ten viskas grazu, jauku, taciau uzkliuvo, kad besirenkant alu pardaveja uz baro burbtelejo : “labai jau ilgai jus cia renkates”. O rinkomes gal kokias 2 - 3 minutes. Tai keista kad niekad ir pigiose uzeigose neteko girdet tokiu komentaru. O dar kai cia kainos astronomines - tai nezadu gryzti. (kilograminis starkis - berods 160 litu). Gal aukse jie marinuoja zuvi?
Parašykite komentarą