skaniai.lt

Žaviuosi žmonėmis, kurie patiekalus kuria pasitelkdami savo maisto gaminimo filosofiją ir juos supančią aplinką. Kad ir Rene Renzepi iš “Noma“, kurio ragavimui skirtame meniu yra bent keli patiekalai ir Kopenhagos miškeliuos augančių kiškio kopūstų arba restoranas „Jalta“, kurie, per savo dviejų su puse metų egzistenciją, tikriausiai išnaudojo daugiausiai burokėlių, morkų ir ančių iš visų Vilniaus restoranų. Kalbų apie jų ištikimybę lietuviškai tradicijai, vietiniams produktams ir gaminimo paprastumui. Iš kurių gimsta nauji patiekalai. Kaip ir šitas puikus receptas, sukurtas restorane. Neįmantrus (gal net kiek būriškas), iš kasdienių grikių ir morkų (žmonės šneka, jog labai tinka ropės), švelnaus subalansuoto skonio, lengvai pagaminamas ir sotus, kažkiek košę su įdaru primenantis patiekalas. Visai, kaip lietuvio siela. Be to, puikiai dera prie šio trumpo atšalimo. Skaitykite toliau ›

Ar atsimenate tą pasaką. Apie aklą išmaldos prašantį vargšą, kurio TIK vienam norui buvo lemta išsipildyti. Ir ko gi jis paprašė, žinodamas, kad nori praregėti, žmona nori namų , o jie abu labai trokšta vaikų:
 -Noriu, kad aš savo akimis praregėčiau, kaip mano sūnus mano paties namuose auksine adata valgo ryžius.
Apie kokius gi ryžius kalbėjo aklasis elgeta. Net neabejoju, kad tai buvo basmati. Ploni, kaip siūlas, kvapnūs, nelipnūs, išvirę pailgėjantys net 2,5 karto, tai ryžiai, kuriuos valgo visa padalintoji Indija (t.y. dabartinė Indija ir Pakistanas).

Skaitykite toliau ›